Azotas yra vienas svarbiausių augalų mitybos elementų – jis lemia baltymų sintezę, aktyvina augimo procesus ir daro tiesioginę įtaką derliaus formavimuisi. Tačiau net ir tiksliai apskaičiuotos azoto trąšų normos ne visada atneša pageidaujamų rezultatų. Dalis azoto dirvoje išgaruoja, dalis – išplaunama, o kita dalis tampa augalams neprieinama dėl mikrobiologinių procesų ar netinkamų dirvožemio sąlygų. Šie nuostoliai ne tik mažina efektyvumą, bet ir didina poveikį aplinkai.
Šiuolaikiniai sprendimai leidžia spręsti šias problemas – viena efektyviausių krypčių tampa azoto trąšų praturtinimas mikroorganizmais ir natūraliais bioaktyviais junginiais. Tokios biologiniu būdu aktyvintos trąšos gerina tiek paties azoto pasisavinimą, tiek ilgalaikį dirvožemio gyvybingumą.
Bioaktyvintos trąšos veikia keliais lygmenimis. Visų pirma, jose esantys organiniai junginiai suaktyvina dirvožemio mikroorganizmų veiklą šaknų zonoje. Tai ne tik skatina augalo šaknų augimą, bet ir gerina sąlygas maisto medžiagoms įsisavinti.
Ypač reikšminga tampa sieros ir azoto sąveika. Siera – tai elementas, glaudžiai susijęs su azoto apykaita augaluose. Naudojant trąšas, kuriose tiek azotas, tiek siera aktyvuoti biologiniais junginiais, pasiekiama dviguba nauda: pagerinamas sieros pasisavinimas ir sumažinami jos nuostoliai dėl išplovimo ar išgaravimo. Tai leidžia išlaikyti optimalią N:S pusiausvyrą, reikalingą kokybiškam baltymų formavimuisi.
Nauda akivaizdi ne tik augalui, bet ir dirvožemiui. Biologiškai praturtintos trąšos palaiko mikrobiologinį aktyvumą, kuris svarbus humuso formavimuisi, geresnei struktūrai bei dirvos gebėjimui sulaikyti maistines medžiagas. Tokios priemonės leidžia ilgainiui mažinti sintetinių trąšų normas, nes augalas efektyviau pasisavina tai, kas jam duodama.
Augalai, auginami naudojant biologiniu būdu aktyvintas azoto trąšas, pasižymi stipresnėmis šaknimis, storesniais stiebais ir vešlesne lapija. Jie geriau atlaiko aplinkos stresą – sausras, temperatūros svyravimus, ir geriau išnaudoja kiekvieną dirvožemyje esantį elementą. Pastebima, kad net ir naudojant įprastas azoto normas, bioaktyvintos trąšos leidžia pasiekti ženkliai didesnį derliaus priedą – augalai išnaudoja potencialą, kuris iki tol likdavo kaip tręšimo nuostolis.
Toks požiūris į azotinį tręšimą – tai žingsnis tvaresnio, efektyvesnio ūkininkavimo link. Mažesnės sąnaudos, didesnis derlius, geresnis dirvožemio balansas ir mažesnė tarša – visa tai pasiekiama pasitelkus pažangias biologiškai aktyvias trąšas.
